- švilpa
- švìlpa sf. (1) A.Baran, Rtr, DŽ, KŽ, FrnW, OGLI142, Dgp
1. Š, NdŽ, KŽ, MuzŽ, Ds, Pbr tokia žievės dūdelė, švilpynė (išsukta iš karklo, gluosnio, žilvičio ir pan.); tam tikras metalinis ar medinis pučiamasis muzikos instrumentas: Žilvičio luoba jau atšutus, eisma sukt švìlpų Dkk. Piemuo peilio kriaunomis daužo karklą: ar jau atkepusi žievė, ar jau švilpų galės pasidaryti rš. | Jis … moka ragus dirbti ir pūsti, skudučiuoti, švilpą pūsti TŽI331(Vb). Pučia švilpon ne iš galo kaip lamzdyje, bet iš šalies, nelyginant kaip fleiton LTII107(Sab).
2. NdŽ fleita: Napalys neiškentė nepasisakęs taip pat mokąs kai ką smuiku griežti ir švilpą pūsti Vaižg. Menėse skambėjo arfų ir švilpų garsai rš.
3. NdŽ žr. 1 švilpukas 3: Garvežio švilpa sušvilpia stotyje rš.
4. SD120, KŽ žr. švilpimas 1.
5. pūtimas su švilpesiu (apie vėją): Jo kalba lygiai vėjo švilpa: pro vieną ausį inejo, pro kitą išejo LTR(Ds).
6. scom. SD120, Sut, N, [K], M, L, Š, Rtr, BŽ504, K.Būg, NdŽ, KŽ, Ml kas švilpia, mėgsta švilpauti: Tu, švìlpa, nešvilpk gryčio[je], kad velnio neprišauktum Sdb. Anas didesnis švìlpa kaip tu (jis geriau iššvilpia) Dkk. ^ Parnakt botagą vijau ir švilpas kumelės šikinėn variau (sakoma draudžiant švilpti troboje) Ds.
7. scom. Vv, Prng vėjavaikis, padauža: Neužsiimk su tuo švìlpa Skdv. Baigia visa prauliot, tikras švìlpa Skp. Katra gi merga eis až tokio švìlpos Dkk. Švìlpa kalnus prašvilpauna Švnč. ^ Švìlpa, švìlpa, te tau geležinė kilpa! Ds.
8. scom. nevykėlis, vėpla: To ar švìlpa didelė, nemoka kalbėt, niekas nesupranta, ką jy te sako Svn. Ką tu tokią švìlpą pasėmęs darysi? Prng.
◊ švìlpas gáudyti (riñkti) šaipytis, tyčiotis: Čia man švìlpų tai negáudyk, aš viską suprantu Mrj. Jie iš mūsų tik švìlpas reñka Kt.
Dictionary of the Lithuanian Language.